Kai gydo ne žodžiai, o letenos

Kai gydo ne žodžiai, o letenos – šunų ir kačių dovana mūsų nervų bei hormonų sistemai

Gyvūnai mūsų gyvenime atsiranda ne atsitiktinai. Vieni tampa ištikimais gyvenimo palydovais, kiti – tyliais mokytojais, primenančiais, kaip gyventi šia akimirka. Šuo džiaugiasi kiekvienu mūsų sugrįžimu, tarsi tai būtų gražiausia dienos šventė. Katė moko sustoti, stebėti, ilsėtis ir pasitikėti gyvenimo tėkme.

Nors dažnai sakome, kad rūpinamės savo augintiniais, vis daugiau mokslinių tyrimų rodo, jog jie kasdien rūpinasi ir mumis. Jų buvimas šalia daro išmatuojamą poveikį mūsų nervų sistemai, hormonų pusiausvyrai, širdies veiklai ir emocinei sveikatai.

Jogos terapijoje žmogus suvokiamas kaip vientisa sistema, kurioje kūnas, kvėpavimas, emocijos ir sąmonė nuolat veikia vieni kitus. Gyvūnai šį ryšį stiprina labai natūraliai – be žodžių, be lūkesčių ir be vertinimo.

Ką apie tai sako mokslas?

Mokslininkai jau ne vieną dešimtmetį tyrinėja žmogaus ir gyvūno ryšį. Rezultatai stebina savo nuoseklumu – net keliolika minučių praleistų glostant šunį ar katę gali sukelti reikšmingus fiziologinius pokyčius.

Tyrimai rodo, kad bendravimas su augintiniu gali:

- sumažinti streso hormono kortizolio kiekį organizme;

- padidinti oksitocino – artumo, pasitikėjimo ir prisirišimo hormono – išsiskyrimą tiek žmogui, tiek gyvūnui;

- skatinti serotonino ir dopamino gamybą, kurie prisideda prie geresnės nuotaikos ir emocinės pusiausvyros;

- mažinti kraujospūdį ir širdies ritmą;

- gerinti širdies ritmo variabilumą (HRV), kuris laikomas vienu svarbiausių gerai veikiančios autonominės nervų sistemos rodiklių.

Tai reiškia, kad mūsų organizmas pradeda pereiti iš nuolatinės „kovok arba bėk“ būsenos į „ilsėkis ir atsigauk“ režimą, kuriame vyksta audinių atsistatymas, geresnis virškinimas, imuninės sistemos stiprėjimas ir emocinis stabilumas.

Gyvūnai padeda reguliuoti mūsų nervų sistemą

Šiandien daugelis žmonių gyvena nuolatinėje įtampoje. Skubėjimas, informacijos perteklius, atsakomybės ir nuolatinis dėmesio išskaidymas aktyvina simpatinę nervų sistemą, todėl kūnas ilgainiui pamiršta, kaip iš tiesų atsipalaiduoti.

Šuo ar katė šį procesą gali pakeisti labai natūraliai.

Glostydami šunį ar klausydamiesi katės murkimo, dažnai net nepastebime, kad kvėpuoti pradedame giliau. Pečiai nusileidžia. Žvilgsnis suminkštėja. Mintys sulėtėja.

Tai nėra atsitiktinumas.

Švelnus prisilietimas aktyvina odoje esančius receptorius, kurie siunčia signalus į smegenis, jog aplinka yra saugi. Tuomet aktyviau veikia klajoklinis (vagus) nervas – vienas svarbiausių parasimpatinės nervų sistemos komponentų. Jis padeda organizmui grįžti į ramybės, atsinaujinimo ir gijimo būseną.

Net katės murkimas, kurio vibracijos dažniausiai siekia apie 25–150 Hz, siejamas su atsipalaidavimu ir kai kuriuose tyrimuose nagrinėjamas dėl galimo teigiamo poveikio audinių gijimui bei kaulų regeneracijai. Nors ši sritis dar aktyviai tiriama, pats murkimo garsas daugeliui žmonių sukelia aiškų ramybės pojūtį.

Endokrininė sistema – kai emocijos tampa hormonais

Mūsų hormonai nuolat reaguoja į tai, kaip jaučiamės.

Kai patiriame stresą, organizmas gamina daugiau kortizolio ir adrenalino. Trumpam tai naudinga, tačiau ilgalaikis stresas gali paveikti miegą, imunitetą, virškinimą, skydliaukės veiklą, reprodukcinę sistemą ir bendrą savijautą.

Ryšys su gyvūnais padeda šį užburtą ratą nutraukti.

Šuns žvilgsnis, katės murkimas ar tiesiog šiltas kailis po delnu skatina organizmą gaminti daugiau oksitocino – hormono, kuris siejamas su saugumu, artumu ir pasitikėjimu. Tuo pat metu mažėja kortizolio lygis, o nervų sistema gauna signalą, kad pavojus praėjo.

Todėl daugelis žmonių po kelių minučių su savo augintiniu jaučiasi ramesni, aiškiau mąsto ir lengviau susidoroja su dienos iššūkiais.

Gyvūnai moko sąmoningumo

Vienas svarbiausių jogos principų – būti dabarties akimirkoje.

Šunys ir katės to moko kiekvieną dieną. Jie nesijaudina dėl vakarykščių klaidų ir nekuria scenarijų apie rytojų. Jie gyvena tuo, kas vyksta dabar. Kai stebime šunį, besidžiaugiantį vėju, ar katę, ilgai besikaitinančią saulėje, prisimename, kad gyvenimas vyksta ne mintyse, o šioje akimirkoje. Galbūt todėl tiek daug žmonių pasivaikščiojimą su šunimi ar tylų vakarą su kate apibūdina kaip savotišką meditaciją.

Besąlygiškas ryšys gydo

Gyvūnai mūsų nevertina pagal pareigas, pasiekimus ar išvaizdą.

Jiems nesvarbu, ar šiandien buvome produktyvūs. Jie nematuoja mūsų sėkmės ir nelygina su kitais.

Jie tiesiog džiaugiasi mūsų buvimu.

Tokio besąlygiško priėmimo šiandienos pasaulyje kartais labai trūksta. O būtent saugumo jausmas yra viena svarbiausių sąlygų, kad nervų sistema galėtų atsipalaiduoti ir pradėti gijimo procesus.

Holistiniame požiūryje sveikata gimsta ne tik iš tinkamos mitybos, judėjimo ar kvėpavimo praktikų. Ji gimsta ir iš ryšio – su savimi, su kitais žmonėmis, su gamta ir su gyvūnais, kurie savo buvimu kasdien primena, jog meilė dažnai neturi žodžių.

Kartais didžiausia terapija nėra sudėtinga praktika. Kartais tai šuo, padėjęs galvą ant kelių po sunkios dienos. Kartais – katė, susirangiusi šalia ir tyliai murkianti. Tokiomis akimirkomis kūnas prisimena tai, ką protas dažnai pamiršta – kad ramybė visada prasideda nuo saugumo ir artumo.

Linkiu, kad jūsų namuose visada būtų vietos ne tik tylai, bet ir švelnioms letenoms, kurios kasdien primena apie meilę, ištikimybę ir buvimą čia ir dabar. Tegul kiekvienas paglostymas tampa mažyte meditacija, kiekvienas pasivaikščiojimas – sąmoningu kvėpavimu, o kiekviena akimirka su jūsų augintiniu pripildo širdį ramybės. Gyvenkite lėčiau, mylėkite giliau ir leiskite sau priimti tą tylų gydymą, kurį gamta dovanoja per gyvūnus. Namaste.